Apie širdį, kuri bunda, ir protą, kuris atsiveria.

„Kol tveria erdvė

ir kol gyvos būtybės gyvena,

tebūnu ir aš išliekąs,

kad sklaidytčiau pasaulio kančią.“

— Šantideva, Bodhicaryāvatāra 10:55

Per savo keliones po Pietų Aziją teko patirti budizmą iš arčiau nei bet kada. Kuomet žengi į Mahajanos budizmo pasaulį, pamatai visą idėjų konsteliaciją, besisukančią apie dvi saules: bodhičitą ir bodhisatvą. O aplink tas saules sukasi daugybė papildomų sąvokų – dvasinė „fizika“, etiniai įsipareigojimai, psichologinis treniravimasis, kosminė perspektyva. Man praktikuojant zen, niekada nebuvau susimąstęs, kaip plačiai budizmas paaiškina žmogaus patirtį.

Ir kuo giliau į tai žiūriu, tuo labiau matau, kaip šios senos idėjos atsiliepia šiandienos žmogaus kasdienybėje.Nuolatinis stresas, įtampa, informacinis triukšmas, lūkesčių spaudimas – visa tai šiuolaikinėje visuomenėje jaučiame beveik kasdien. Todėl bodhičitos ir bodhisatvos principai nelieka egzotiškomis Rytų teorijomis. Jie tampa labai žemišku, paprastu kompasu: kaip išlikti žmogumi greitame pasaulyje, kaip išlaikyti širdį atvirą, o protą – aiškų, net tada, kai aplinka nuolat išmuša iš ritmo.

Todėl nusprendžiau pasidalinti straipsniu apie svarbiausias budizmo sąvokas. Noriu tikėti, kad ši žemiška, aiški ir tyrinėtojo akimis papasakota kelionė padės suprasti esmę be miglotų mistifikacijų ir be akademinio sausumo – ir parodys, kaip senos išmintys gali organiškai sutapti su šiuolaikinio žmogaus patirtimi.

1. BODHIČITA – PAŽADINTA ŠIRDIS–PROTAS

Bodhičitą gali įsivaizduoti kaip uždegimo kibirkštį kelyje į pabudimą.

1.1. Santykinė bodhičita

Tai – užauginta, sąmoningai praktikuojama užuojauta, tai ne nuotaika ar laikinas jausmas.

Ji apima:

• Meilę–geranoriškumą (maitrī) → linkėti kitiems laimės.

• Atjautą (karuṇā) → linkėti kitiems išsilaisvinimo nuo kančios.

• Džiugų dalyvavimą (muditā) → nuoširdžiai džiaugtis kitų sėkme.

• Ramybę–lygybę (upekṣā) → išlikti ramiam ir be šališkumo visų būtybių atžvilgiu bet kokioje situacijoje.

Tibeto tekstuose šios keturios tiesos kartu vadinamos Keturiomis Neišmatuojamosiomis'.

Santykinė bodhičita ugdoma per:

• tonglen (įkvėpti kančią, iškvėpti palengvėjimą),

• metta praktiką (linkėti gėrio visoms būtybėms),

• kasdienius mažus dosnumo ir kantrybės veiksmus,

• automatines reakcijas pakeičiant sąmoningu pasirinkimu.

  
  

1.2. Galutinė bodhičita

Galutinė bodhičita – tai įžvalga, jog tikrovė nėra statiška, kieta ar atskira, ji pastoviai kinta.

Pagrindiniai principai:

• Tuštuma (šūnyatā) → viskas egzistuoja tarpusavio priklausomybėje, o ne atskirtyje.

• Nebūtis–ne-aš (anātman) → „aš“, kurį taip atkakliai giname, yra vis kintantis procesas, o ne koks nors kietas vienetas.

• Tarbūtis (interbeing) → tavo džiaugsmas paliečia mane, mano skausmas paliečia tave.

• Vienas skonis → iš to paties šaltinio kyla ir išmintis, ir atjauta, meilė, pagarba.

Jei santykinė bodhičita tai širdies suminkštėjimas, galutinė bodhičita – proto atsivėrimas.

2. BODHISATVA – TAS, KURIS ATIDEDA SAVO IŠSILAISVINIMĄ

Bodhisatva aiškiai mato kančią ir vis tiek renkasi įsitraukimą, o ne pabėgimą.

2.1. Bodhisatvos įžadas

Įžadas sąmoningai skamba neįmanomai:

„Jautrios būtybės nesuskaičiuojamos – pasižadu jas išlaisvinti.“

Iš tavęs nesitikima, kad baigsi šią užduotį – tik kad į ją įsitrauksi be dvejonių.

2.2. Bodhisatvos motyvacija

Bodhisatvą veda trys dalykai:

• Drąsa (vīrya) → atsigręžti į kančią su stiprybe, o ne su vengimu.

• Atjauta (karuṇā) → sąmoningai žengti į pasaulio sumaištį.

• Išmintis (prajñā) → veikti be ego darbotvarkės.

Jų kelias yra begalinis, prasmingas, džiaugsmingas – gyvenimas, didesnis už „tik mane“.

3. ŠEŠIOS PARAMITOS – BODHISATVOS ĮGŪDŽIAI

Tai praktikos, kurios formuoja vidinį žmogaus, einančio bodhisatvos keliu, pasaulį.

3.1. Dosnumas (Dāna Pāramitā)

Ne tik pinigų davimas – tai ir laiko, energijos, dėmesio, atleidimo, drąsos dovanojimas. Gilesnė forma – duoti nesitikint nei pagyrų, nei grąžos.

3.2. Etinė laikysena (Śīla Pāramitā)

Tai vientisumas, kuriam nereikia žiūrovų. Ji apima nekenkimą, atvirumą, aiškumą ir pasitenkinimą tuo, ką turi.

3.3. Kantrybė (Kṣānti Pāramitā)

Kantrybė – ne laukimas. Tai gebėjimas neišsibalansuoti susidūrus su gyvenimo sunkumu. Ji apima:

• kantrybę skausmo atžvilgiu,

• kantrybę žmonių atžvilgiu,

• kantrybę tiesos atžvilgiu.

3.4. Džiaugsminga pastanga (Vīrya Pāramitā)

Tai energija, kuri neleidžia sustoti tada, kai visi instinktai šnabžda apie komfortą. Pastanga, kuri daroma su džiaugsmu, o ne iš spaudimo.

3.5. Meditatyvus stabilumas (Dhyāna Pāramitā)

Protas, galintis nusistovėti, stebėti, raminti ir aiškinti, neužgrobtas minčių „pagrobėjų“.

3.6. Išmintis (Prajñā Pāramitā)

Matyti daiktus tokius, kokie jie iš tiesų yra – laikinus, tarpusavyje susijusius, tekančius ir pastoviai kintančius. Išmintis skaldo iliuziją, o ne žmones.

4. PAPILDOMOS BODHISATVOS SĄVOKOS, KURIŲ DAUGUMA NEPASTEBI

4.1. Upāya – sumanios priemonės

Atjauta nėra naivi. Kartais gerumas atrodo švelnus, kartais – griežtas. Bodhisatva tiksliai pritaiko veiksmą prie žmogaus, momento ir poreikio.

4.2. Dvi kaupimosi kryptys

Bodhisatva kaupia dviejų rūšių turtą:

• Nuopelnus (gerumą, dorybę, dosnumą),

• Išmintį (įžvalgą į tuštumą).

Kartu jie sukuria tvirtą, nebeišjudinamą vidinę atramą.

4.3. Bodhisatvos pakopos (bhūmi)

Mahajanoje nubudimo kelias suskirstomas į dešimt pakopų – nuo pirmo įkvėpimo iki beveik budos būsenos. Kiekvienoje pakopoje didėja:

• aiškumas,

• drąsa,

• neprisirišimas,

• natūrali atjauta.

4.4. Atjauta, kuri apima ir tave patį

Bodhisatva nesudega – jis dega ryškiai. Rūpestis savimi yra dalis rūpesčio kitais.

4.5. Priešybių vienybė

Išmintis be atjautos tampa šalta. Atjauta be išminties tampa chaotiška. Bodhisatva yra ta vieta, kur šie du judesiai susilieja į vieną.

5. KUR SUSITINKA BODHIČITA IR BODHISATVOS KELIAS

Ryšys labai paprastas:

• Bodhičita yra variklis.

• Bodhisatva – keliautojas.

• Kelias – atjauta veiksme.

• Tikslas – nubudimas, dalijamas, niekada vienišas.

Tu nepraktikuoji vien dėl savo išsilaisvinimo – praktikuoji todėl, kad egzistuoja kiti.

Ne padedi tam, kad jaustumeisi pranašesnis, mylimas ar priimtas – padedi todėl, kad esame susijungę.

Ne nubundi tam, kad pabėgtum nuo pasaulio – nubundi tam, kad jam tarnautum.

6. KĄ TAI REIŠKIA ŠIUOLAIKINIAM ŽMOGUI

Mahajanos kelias ne „nutempia“ tavęs į senus vienuolynus – jis atneša senąjį vienuolyną į tavo širdį į tavo kasdienybę.

Šiandien bodhičita atrodo kaip:

• gilus klausymasis,

• agresijos ciklų sustabdymas,

• aiškumo pasirinkimas vietoje automatinės reakcijos,

• atvirumas tada, kai ego nori užsidaryti,

• tylus padėjimas, o ne gerumo demonstravimas internete,

• žmogiškumo matymas tame, kas su tavimi nesutinka.

Bodhisatvos kelias nėra „herojiškas“ triukšminga prasme. Jis – nuoseklus. Žmogiškas. Tyliai transformuojantis.

Jis kviečia tapti švyturiu, o ne prožektoriumi.